Sociologė apie pražūtingiausią žmonijos mąstymo modelį : „ Tai idėja , kad augimas ir vartojimas turi nenutrūkti | Kultūra

15min.lt · Feb 16, 2026 · Collected from GDELT

Full Article

Filmas drąsiai klausia: kaip mes atrodysime ateities kartoms? Ar būsime prisimenami kaip karta, kuri suprato ekologinės krizės, keliančios grėsmę ne tik gamtai, bet ir žmonijai, mastą, tačiau nesugebėjo veikti, ar kaip ta, kuri perrašė žodžio „mes“ reikšmę? Filmą pažiūrėjusi KTU tyrėja, kosmoso sociologė dr. Inga Popovaitė, sako, kad tokie filmai gali įkvėpti pokyčiams individualiame lygmenyje. Šiuo metu mokslininkė su KTU Pilietinės visuomenės ir darnaus vystymosi mokslo grupe baiginėja tyrimą apie pokyčius kosmoso geopolitikoje. Nors jos mokslinė sritis yra kosmoso sociologija, Žemė jai yra svarbiausia planeta. Filme „Kas buvome mes“ pasaulio būklę tiria astrofizikos, filosofijos, ekonomikos ir biologijos sričių mokslininkai, bandydami suprasti ne tik tai, kur einame, bet ir kas mes esame dabar. Šis pokalbis su Inga Popovaite – kvietimas pratęsti filmo refleksijas: apie technologinę pažangą ir jos ribas, kosmoso kolonizacijos nelogiškumą, „mes“ ir „aš“ santykį bei atsakomybę prieš ateities kartas, kurios vieną dieną, žvelgdamos į mus iš istorinės perspektyvos, įvertins, ar padarėme pakankamai, kad vienintelė vieta Visatoje, tinkama mums gyventi, būtų išsaugota. – Kaip sociologijos mokslas siejasi su aplinkosauga? Kodėl svarbu tyrinėti individo santykį su aplinka? – Atsakymas paprastas – aplinkosauga „sau“ neegzistuoja, žmonės „sau“ irgi neegzistuoja. Gyvename aplinkos apsuptyje, ji mūsų gyvenimo dalis, tad aplinkosauga yra ne tik apie aplinką, bet ir mus pačius. Viskas prasideda nuo santykio: kaip aplinka mus keičia ir kaip mes veikiame ją. Visuomenės neatsiranda vakuume, jos auga, formuojasi ryšyje su gamta. Šiuo atžvilgiu aplinka yra kaip visuomenės pratęsimas ir integrali jos dalis. Apibendrinant – nors akmuo ir nešneka, jis visą laiką egzistuoja, o mes gyvename šalia jo. – Ar tiesa, kad anksčiau visuomenės turėjo harmoningesnį santykį su aplinka, nebuvo tokios didelės trinties ir iš to kylančių problemų? – Kalbant apie žmonijos istoriją – anksčiau labiau gyvenome gamtos ritmu, gamta mums buvo svarbiausias resursas, mažiau pasigamindavome patys. Nebuvo tokio išlaukėjusio kapitalizmo. Dabar vis labiau tą ryšį prarandame, pradėjome suvokti save kaip visatos ir gamtos centrą. Antropoceno epochoje nebesijaučiame gamtos ir aplinkos dalimi, norime, kad ta aplinka mums tarnautų. Filmo platintojų nuotr. / Filmas „Kas buvome mes“ – Mokslininkai sako, kad tam, kad išliptume iš ekologinės krizės, kurioje atsidūrėme reikia politinės valios ir tvirtų sprendimų globaliame lygmenyje, bet tuo pačiu reikalingi ir posūkiai mūsų pasaulėjautoje. Kaip vyksta pokyčiai visuomenių mąstyme? – Tokie pokyčiai vyksta labai lėtai, reikia, kad vienu metu vienoje vietoje vyktų daug vienas kitą stiprinančių procesų. Visų pirma, reikia drąsių struktūrinių pokyčių – politinės valios keisti įstatymus čia ir dabar. Šalia to turi atsirasti kultūrinis ir visuomeninis sąmoningumas – susitarimas, kas mums yra naudinga ilgalaikėje perspektyvoje. Tai turi būti daroma nesiekiant naudos čia ir dabar, o galvojant abstrakčiau į ateitį. Trečia – turime spręsti didelę nelygybę visuomenėse. Klimato kaita ir santykis su aplinka mus veikia priklausomai nuo to, kiek resursų turime, kurioje valstybėje, kiek urbanizuotoje vietovėje gyvename ir taip toliau. Nėra vieno recepto, kuris tiktų visiems. Todėl kalbėdami apie pokyčius, dažnai pamirštame, kad žmonija yra nevienalytė, daug kas čia turi skirtingus interesus, galias ir kartu – daug nenoro tas galias prarasti. Pokyčiai yra įmanomi, bet tam reikia, kad daug įvairių jėgų veiktų išvien. – Kaip žmonės apskritai suvokia aplinką? Dažnai yra labai didelė skirtis tarp to, kas yra „mes“ ir gamta, ji yra kažkas „kito“. Jei atsirastų gilesnis ryšio pajautimas, kad esame neatskiriama gamtos dalis, galbūt mūsų veiksmai būtų kitokie? – Žinoma, bet čia mūsų kultūros – globaliosios šiaurės (angl. k. Global North) – požiūris. Pažvelgę į autochtonų bendruomenes, pamatytume, kad pasaulyje egzistuoja pačių įvairiausių kultūrų ir santykių su gamta. Dominuojantis požiūris ateina iš išsivysčiusių valstybių ir formuoja pasaulinį suvokimą apie klimato kaitą ir tai, kad esame „mes“ ir yra „gamta“, kurą suvokiame kaip resursą skirtą naudojimui. Problemą pamatome tik tada, kai tie resursai baigiasi – tada imame spręsti, kaip jų gavybą pratęsti. Suvokimas, kas tas „centras“ ir kur žmogaus vieta santykyje su gamta, yra ribotas. Filmo platintojų nuotr. / Filmas „Kas buvome mes“ – Nepaisant to, kad efektyviausi poslinkiai vyksta įsijungus politikai ir galios struktūroms, kodėl kiekvienam mūsų individualiame lygmenyje reikia vis tiek stengtis? – Visų pirma, tai padės jaustis geriau. Be šio egoistinio postūmio, nuveiksime kažką gero ne tik sau ir mūsų visų veiksmų suma galiausiai prie kažko prives. Kita vertus, kai plačiajame diskurse yra kalbama apie asmeninę atsakomybę, kad visi turime veikti, daryti tą ir aną, kažką gali užslėgti kaltės jausmas, privesti prie apatijos. Klausimai – kodėl nerūšiuoji, kodėl valgai mėsą, kodėl skrendi lėktuvu, o ne vyksti traukiniu – į antrą planą nustumia kur kas svarbesnius faktus, kad didžioji dalis teršėjų, atsakingų už klimato kaitą, yra korporacijos. Tai maža pasaulio dalis. Pamirštame, kad tai pačių turtingiausių ir įtakingiausių žmonių atsakomybė. Jų įmonės ir apskritai visa kapitalizmo sistema turi nepamatuojamai daugiau įtakos nei keli žmonės, kurie kartais skraido pigiomis avialinijomis. Bet veikiant kartu, organizuojantis, galime pasipriešinti ir būti išgirsti. – Kas yra ydingiausia dabar vyraujančioje pasaulėjautoje? Kokie mąstymo modeliai žmoniją stabdo nuo pozityvių poslinkių aplinkosaugoje? – Manau, kad ydingiausias, pokyčius stabdantis dėmuo yra kapitalizmo paradigma – kad turi nenutrūkti augimas. Kad BVP ir atlyginimai turi augti, kad turime gaminti daugiau, gyventi geriau, pirkti vis naujus telefonus, naujus kompiuterius ir kitą techniką. Viskas turi judėti į priekį ir turi vykti nestabdomas progresas. Visą pasaulį suvokiame kaip neišsenkantį resursą, bet iš tikrųjų gyvename uždaroje sistemoje, kurioje resursai yra baigtiniai. Tai pati ydingiausia idėja, kuri mano ir kitų mokslininkų nuomone ir lemia didžiausias klimato kaitos problemas. Negalėsime amžinai plėstis ir eiti progreso keliu, nesustodami. – Ar situacija, kurią sudarėme, yra precedento žmonijos istorijoje turintis pavyzdys, kai net suvokdami ir turėdami aiškius įrodymus, kad kenkdami Žemei kenkiame sau patiems, nenustojame to daryti? Ką apie tai sako sociologai? – Sunku įvertinti iš istorinės perspektyvos, nes praeityje mes neturėjome tokios pažangos moksle, kad suvoktume savo įtaką Žemei ir jos padarinių nepriskirtume dievams ar kitoms antgamtiškoms jėgoms. Dabar jau tikrai žinome priežastis ir pasekmes ir tuo pačiu nieko nekeičiame. Praeityje kaip žmonės galbūt taip pat elgėmės neidealiai, bet tada nebuvo tiek įrodymų, kad elgiamės negerai. Šiuo atžvilgiu esame unikalioje situacijoje, galbūt ateities kartos žiūrės į praeitį ir mus vertins. – Ar tai siejasi su bendru žmonijos augimu? – Taip, mūsų daugėja ir nemirštame tokie jauni kaip anksčiau. Tai siejasi su populiacijos ir kapitalizmo augimu, urbanizacija, industrine revoliucija. Visi šie procesai susiję, tuo pačiu Žemės resursai yra baigtiniai. Niekas mums papildomų resursų neatsiųs. Filmo platintojų nuotr. /Inga Popovaitė – Ar žmogaus požiūris į aplinkosaugą priklauso nuo tokių veiksnių, kaip vieta, kur gyvena, ekonominė padėtis, amžius, lytis ir kiti demografiniai skirtumai? – Tikrai taip. Daugybė tyrimų įvairiose pasaulio šalyse tuos skirtumus įrodo. Pavyzdžiui – vienas vyrų ir moterų skirtumų yra tai, kad moterys yra labiau linkusios į rūpestį aplinkai bei aplinkosaugos idėjomis nei vyrai. Tam yra įvairių paaiškinimų. Vienas jų – nuo pat mažens socialinės lytys yra socializuojamos skirtingai, mergaitėms yra kalama į galvą, kad reikia rūpintis kitais, o augant berniukams tai mažiau akcentuojama. Kitas reikšmingas veiksnys – galios struktūros, ypač patriarchalinėse visuomenėse, kur vyrai, ypač baltieji, turi daugiau galios. Gyvenimo būdo ir visuomenės santvarkos keitimas ir kiti klimato kaitos suvaldymui būtini struktūriniai pokyčiai tą galią suardytų, todėl tam atkakliai priešinamasi, vyksta sąmoningas tam tikrų temų neigimas. Norint toliau gaminti naujus telefonus ir važinėti naujomis mašinomis patogiau teigti, kad klimato kaitos nėra. Galima tai sieti ir su įvairiomis vyriškumo sampratomis – kas įvairiose visuomenėse laikoma sėkmingu vyru. Santykis su aplinkosauga skiriasi ne tik pagal lytį, bet ir kultūrą. Kai kalbame apie aplinkosaugininkus, dažnai įsivaizduojame pasiturinčius avokadus valgančius veganus iš Vakarų, bet iš tikrųjų yra stiprių judėjimų ir šalyse, kurios kenčia žymiai daugiau nuo klimato kaitos, tik jų balsai globaliame kontekste nėra tokie girdimi. Įvairios konferencijos, pasitarimai dažnai vyksta globalioje Šiaurėje, kur susirenka kostiumuoti dėdės ir tetos ir sprendžia klimato klausimus, nors klimato poveikis daug didesnis mažiau industrializuotame pasaulyje. – Norėčiau praplėsti klausimą apie tai, koks mūsų santykis su aplinka, ar galima įvardinti skirtumus tarp, pavyzdžiui, skirtingų tautų ir demografinių grupių? – Santykį su aplinka stipriai veikia kultūrinis kontekstas, kuriame užaugame – tai pasakos, mitologija, kas toje kultūroje yra svarbu. Pavyzdžiui, mes, lietuviai, labiausiai džiaugiamės savo miškais, pelkėmis, o kažkur kitur pasaulyje dykumos arba kalnai yra kultūros šerdis. Visos pasaulio tautos paprastai turi stiprų santykį su tos vietos, iš kur yra kilę, gamta. Pavyzdžiui, JAV yra bene labiausiai kapitalistiška valstybė pasaulyje, bet tuo pačiu tai ir labai jauna valstybė, kuri vis dar turi daug nepaliestos gamtos. Tik santykis su ta gamta yra kitoks – ten ji tiesiog uždaroma į didžiulius nacionalinius parkus, o likusi žemė užsėjama monokultūromis, išnaudojama verslui, kapitalui, gamybai. Filmo platintojų nuotr. / Filmas „Kas buvome mes“ – Ar lietuviai kažkuo išsiskiria? – Nesakyčiau, kad esame labai ypatingi. Net jei mėgstame grybaut