Saulius Spurga . Taivaniečių atstovybės klausimas : kada sulauksime auksinių kiaušinių ?

lrt.lt · Feb 26, 2026 · Collected from GDELT

Full Article

Praėjusią savaitę prezidentūroje surengtas pasitarimas užsienio politikos klausimais. Atrodo, kad jis buvo sukviestas didžia dalimi norint aptarti požiūrį į santykius su Taivanu ir Kinija, atsižvelgiant visų pirma į ministrės pirmininkės Ingos Ruginienės padarytus pareiškimus. Pirmasis I. Ruginienės pasisakymas nuskambėjo šių metų vasario 3 dieną. Ministrė pirmininkė pareiškė, kad Vilniuje atidariusi Taivaniečių atstovybę Lietuva „šoko prieš traukinį ir pralaimėjo“. Praėjus kelioms savaitėms po pirmojo pasisakymo, tai yra vasario 18 d., ministrė pirmininkė patvirtino savo poziciją: „Kas akivaizdu ir aišku, kad buvo paskubėta, padaryta klaida, tai tą reikia konstatuoti ir tą konstatuoja tikrai daugelis. Man atrodo, kad reikia diskusijų, bet kartu nematau priežasčių, kodėl negalėtume nueiti šiuo keliu. Vertinant tai, kad kol kas kažkokios naudos, turint galvoje tai, kad turime būtent Taivaniečių atstovybę, bent jau finansiškai suskaičiuoti nelabai galime. Gal per anksti dar skaičiuojame“, – kalbėjo premjerė. Vertinant šį pasisakymą dera atkreipti dėmesį į tai, kad premjerė „nemato priežasčių“, kodėl nebūtų galima pakeisti Taivaniečių atstovybės Lietuvoje pavadinimo: daugelyje valstybių panašios atstovybės veikia Taipėjaus atstovybės vardu ir tai Kinijai pernelyg nekliūva. Kadangi atstovybė yra Taivano, tai pakeisti pavadinimą be šios šalies žinios yra neįmanoma. Sprendžiant iš oficialių Taivano pareiškimų, Lietuva dėl atstovybės pavadinimo pakeitimo į šią šalį nesikreipė ir jokios diskusijos net nėra prasidėjusios, tad kyla klausimas, kiek yra prasminga bei etiška kalbėti, kad „nėra priežasčių“ priimti sprendimą klausimu, kuris iš esmės priklauso nuo partnerių valios. Kitą dieną po antrojo I. Ruginienės pasisakymo, vasario 19-ąją, įvyko jau minėtas pasitarimas užsienio politikos klausimais prezidentūroje. Tą pačią dieną užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys LRT TELEVIZIJOS studijoje pateikė išsamų komentarą santykių su Taivanu ir Kinija tema. Ir iš užsienio reikalų ministro šio pasisakymo, ir iš prezidento Gitano Nausėdos plataus komentaro po susitikimo galima padaryti išvadą, kad Lietuva kelti Taivaniečių atstovybės pavadinimo klausimo neketina. Tai įvertinus galima klausti, kiek atsakingi ir prasmingi buvo ministrės pirmininkės pareiškimai. Akivaizdu, kad aukščiausi šalies vadovai neturėtų daryti tokių prieštaringų pareiškimų, siųsti skirtingus signalus, juolab tokia jautria tema. Toks išsiblaškymas yra nesuderinamas su atsakinga bei solidžia užsienio politika ir jau savaime meta šešėlį Lietuvos kaip partnerės patikimumui. Nors ministrės pirmininkės išsakytų minčių neparėmė kiti aukšti pareigūnai, Taivanas jos žodžius gali laikyti signalu, kad Lietuva gali bet kada lengvai pakeisti savo poziciją, ir tai gali leisti Taivanui suabejoti ilgalaikių projektų su Lietuva prasmingumu. Taigi bendradarbiavimo su Taivanu galimybė vien dėl tokių kalbų gali būti prarasta. Kita vertus, tokios kalbos nedaro jokio įspūdžio Kinijai. Kaip teigia buvęs užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, Kinija jau seniai reikalauja ne įkurtos atstovybės pavadinimo pakeitimo, o šios atstovybės uždarymo. Nors premjerė „nemato priežasčių“ ir situacija jai atrodo visiškai paprasta, toli gražu taip nėra. Akivaizdu, kad aukščiausi šalies vadovai neturėtų daryti tokių prieštaringų pareiškimų, siųsti skirtingus signalus, juolab tokia jautria tema. Prezidento pasisakymas taip pat kelia klausimų. Jei klausytum vien jo, atrodytų, kad kinai kažko nesuprato, kad dviem šalims viso labo nepavyksta susikalbėti dėl kažkokių paprastų dalykų. „Todėl norėtųsi, kad būtų daugiau dialogo, mažiau vienašališkumo, mažiau mėginimo primesti savo nuomonę ir jeigu būtų gera valia iš kitos pusės, matome galimybę laipsniškai atstatyti savo diplomatinius santykius laikinųjų patikėtinių lygiu, o ateityje galbūt ir ambasadorių lygiu“, – kalbėjo G. Nausėda. Būkim biedni, bet teisingi. Prezidentas tarsi priekaištauja, tarsi stebisi, kad Kinija elgiasi vienašališkai, atšaukė ambasadorių ir diplomatus iš Vilniaus, tačiau iš tiesų, žvelgiant iš Kinijos pusės, tai nėra nei klaida, nei nesusipratimas, nei netikėtumas, o nuosekli, nepajudinama, kategoriška nuo seno gerai žinoma šios šalies politika, kurią ji pritaikė jau ne vienos valstybės atžvilgiu dar iki tol, kol iškilo Taivaniečių atstovybės Lietuvoje klausimas. Lietuvai žengiant atitinkamą žingsnį tokia Kinijos reakcija buvo neišvengiama. Pastaruoju metu, Kinijos pasaulinėms ambicijoms tik pučiantis, Kinijos pozicija galbūt tik dar griežtės. Kinija ne kartą išdėstė savo nekintančią poziciją, ją neseniai pakartojo po Lietuvos ministrės pirmininkės pasisakymo, kad žodžių iš Lietuvos pusės neužteks – Kinija laukia veiksmų. Todėl prezidento stebėjimasis Kinijos vienašališkumu ir tarsi apeliavimas į šios valstybės sąžinę bei sveiką protą neatrodo konstruktyvus. Neskamba įtikinamai ir užsienio reikalų ministro K. Budrio optimistiškas pasisakymas: „Dėl Kinijos uždavinys yra suformuluotas Vyriausybės programoje, aiškus, aš jį perskaitęs vykdau, t. y. kilstelėti diplomatinius santykius aukščiau, negu kad jie yra dabar.“ Žinoma, kyla klausimas, kokiomis realiomis prielaidomis yra pagrįstas atitinkamas Vyriausybės programos punktas. Žodžių iš Lietuvos pusės neužteks – Kinija laukia veiksmų. Visų pastaruoju metu aukštų pareigūnų nuskambėjusių pareiškimų leitmotyvas – nusivylimas verslo santykiais su Taivanu ir tuo, kad sprendimas dėl atstovybės pavadinimo per jau prabėgusius puspenktų metų neatnešė laukto ekonominio bendradarbiavimo proveržio ir ekonominės naudos. Tačiau šiuose pasisakymuose nė žodžiu nebuvo užsiminta apie tai, kas 2021 m. atidarant Taivaniečių atstovybę Vilniuje buvo įvardyta kaip svarbiausias tikslas – būtent parama laisvei bei demokratijai ir atsvara autoritariniam Kinijos režimui. Šiuo žingsniu Lietuva tikėjosi sulaukti kitų demokratinių valstybių, visų pirma ES, paramos ir galbūt tapti tam tikro sąjūdžio lydere. Tenka pripažinti, kad šis sumanymas nepavyko. Tiesa, pirmus metus pasirodydavo žinių, kad Lietuvos žingsnis pastebėtas ir teigiamai vertinamas Vašingtono koridoriuose, buvo ir kitų pozityvių signalų, tačiau šiuo metu, JAV rinkimus laimėjus Donaldui Trumpui, tai – praeitis. Dabartinė JAV prezidento administracija demokratinių vertybių nelaiko prioritetu ir tai automatiškai pakeičia vertybių geometriją visame pasaulyje. Jei ką nors Lietuvos ir Kinijos santykiai ir domina, tarptautinėje politikoje tai tikrai nėra bent kiek reikšmingas veiksnys. Šiuo žingsniu Lietuva tikėjosi sulaukti kitų demokratinių valstybių, visų pirma ES, paramos ir galbūt tapti tam tikro sąjūdžio lydere. Tenka pripažinti, kad šis sumanymas nepavyko. Ekonominių santykių su Taivanu klausimas – sudėtingas ir neaiškus. Dažnai minima, kad iš Taivano įsteigto maždaug milijardo JAV dolerių vertės investicijų fondo Lietuvai teko viso labo trupiniai. Slovakija, kuri šiuo metu atsidūrusi priešingoje vertybinių barikadų pusėje, buvo „apdovanota“ kur kas labiau. Lietuviškų produktų eksportas į Taivaną kaip ir anksčiau patiria kliūčių, taivaniečių investicijų nesulaukta, o didžioji svajonė – tai, kad Taivanas Lietuvai perduos savo unikalias strategines lustų gaminimo technologijas ir kartu abi valstybės plėtos puslaidininkių pramonę, skendi miglose. Kaip čia klostosi reikalai, ko gero, žino tik vienintelis verslininkas, „Teltonikos“ prezidentas Arvydas Paukštys. Jis kalbėjo, kad Taivano vyriausybė pirmą kartą per 50 m. priėmė sprendimą pasidalyti strateginėmis technologijomis. „Iš Taivano mes gauname žąsį, kuri deda auksinius kiaušinius“, – sakė jis. „Teltonika“ pasirašė technologinio bendradarbiavimo sutartį su Taivano pramonės technologijų tyrimų institutu (ITRI). Nuo to laiko jau praėjo treji metai, tačiau tas auksinis kiaušinis, rodos, dar nepadėtas. Tiesa, šiomis dienomis Vyriausybė pakeitė Vilniaus miesto bendrąjį planą, sudarydama sąlygas „Teltonikai“ Liepkalnyje statyti puslaidininkių gamyklą. Šių metų sausio mėnesį Davose įvykusiame Pasaulio ekonomikos forume dėmesio sulaukė Kanados ministro pirmininko Marko Carney kalba. Jis kalbėjo apie vidutinio dydžio valstybių suvereniteto įtvirtinimą pasaulyje pasikeitusiomis aplinkybėmis ir vartojo vertybėmis grindžiamo realizmo sąvoką – reikia būti ir principingiems, tačiau kartu ir pragmatiškiems. Pragmatiškas požiūris reiškia, kad kartais gali tekti daryti kompromisą vertybiniais klausimais ieškant alternatyvų dėl didesnio pasirinkimo. Kaip tai atrodo praktikoje, demonstruoja paties M. Carney kaip ministro pirmininko veiksmai: metų pradžioje jis pasiekė platų Kanados prekybos susitarimą su Kinija. Dėmesys, kurio M. Carney kalba sulaukė Davose, rodo, kad nuosekli vertybinė politika šių dienų pasaulyje tampa sunkiai įmanoma. Analizuojant šį klausimą, žinoma, reikia turėti omenyje ir tai, kad Kinija ne tik neprisideda prie daugelio Vakarų šalių įvestų sankcijų Rusijai, bet daugeliu būdų padeda šiai šaliai palaikyti ekonominį gyvybingumą ir karinę galią. Dėmesys, kurio M. Carney kalba sulaukė Davose, rodo, kad nuosekli vertybinė politika šių dienų pasaulyje tampa sunkiai įmanoma. Kad ir kaip žiūrėsi, situacija yra mažų mažiausia paradoksali. Ministrė pirmininkė I. Ruginienė sprendimą suteikti atstovybei Taivaniečių pavadinimą įvardijo „šokimu prieš traukinį“, ministras K. Budrys – „kliurka“, prezidentas G. Nausėda taip pat tai yra vadinęs klaida. Dar labiau komplikuota situacija tampa, jeigu, kaip paaiškėjo, Taivaniečių atstovybės pavadinimo klausimas jau yra tapęs ne vertybiniu apsisprendimu, o išskaičiavimo ir ekonominės naudos sandėriu. Tokiu būdu šis Lietuvos sprendimas įgyja visai kitą prasmę. Ar kas nors gali pasakyti, kokių Lietuva tikisi investicijų iš Taivano, kad jos atsvertų diplomatinių santykių su Kinija praradimą? Jeigu jau einama šiuo keliu, tai turbūt derėtų aiškiai tai apsibrėžti ir atitinkamai kalbėti su suinteresuotomis pusėmis, tačiau, tiesą sakant, pats toks klausimo kėlimas – o būtent tai Lietuvos pareigūnai darydami pareiškimus turi omenyje – yra keistas ir jokiu b