„ Pagauti Palucką : ką atrandi , kai „ nieko nevyksta

delfi.lt · Feb 19, 2026 · Collected from GDELT

Full Article

Savo patirtį ir žurnalistinio tyrimo eigą šie du gana skirtingi autoriai sudėjo į bendrą knygą – „Pagauti Palucką“. Ją skaitytojams pristato leidykla „Laisvės knygos“. Su autoriais bus galima susitikti jau kitą savaitę vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje, o kol kas su A. Tapino ir Š. Černiausko darbu susipažinti savo skaitytojus kviečia ir „Delfi“. Kviečiame skaityti knygos ištrauką: Agurkų sezonas Šaras: Visame LSDP ir populistų koalicijos triukšme paskendo netikėta žinia. 2013-aisiais, nedaug laiko praėjus po galutinio ir neskundžiamo nuosprendžio „žiurkių byloje“, Gintautas Paluckas tapo LSDP atsakinguoju sekretoriumi. Ne ministras, ne itin matomos pareigos. Bet vis tiek – pernai galutiniu nuosprendžiu už piktnaudžiavimą nuteistas politikas skiriamas į labai atsakingas pareigas, kurių atsakingumas užkoduotas titulo pavadinime. Viena vertus, didelė rizika partijai. Bet pažvelgus kitu kampu: kai esi koalicijoje su kalinių balsų supirktuvę atidariusia partija, o tavo vyriausybės nariai ir koalicijos partneriai nuolat įmina į kokį nors mėšlą… dar vienas teistas politikas aukštame poste – ne toks ir didelis pokytis bendrame paveiksle. Palucko paskyrimą atsakinguoju sekretoriumi pastebėjau, kaip ir tokio LSDP sprendimo kritiką. Bet tai buvo tiesiog ne taip… įdomu. Priešingai nei tai, kas virė Vilniaus tarybos darbotvarkėje. Visus ketverius darbo „Delfi“ metus nenuleidau rankos nuo Vilniaus politinio pulso. Tam turėjau daugiau nei užtektinai priežasčių. Meras Artūras Zuokas ieškojo dingusių Gedimino prospekto senojo grindinio trinkelių. Opozicija ieškojo, ką Zuokas vėl pridirbo su „Rubikono“ interesais ir skalambijo varpais dėl vis akivaizdžiau dvokiančios šilumos ūkio nuomos sutarties. Vicemeru dirbo Jonas Pinskus – tas pats Pinskus, 2012-aisiais Konstitucinio Teismo išbrauktas iš kandidatų į Seimą sąrašo dėl kalinių balsų supirktuvės. Stebėti sostinės tarybos darbotvarkes buvo ir savotiškas hobis, ir greitų naujienų generatorius. Pasiskaitai darbotvarkę, pavartai svarstomų sprendimų aprašus, paskambini porai politikų (dažniausiai – Zuokui ir kam nors iš opozicijos), surašai tekstą, kuriame nusakai svarstomo sprendimo esmę ir leidi merui eilinį kartą viešai pasirieti su oponentais. Dvi trys valandos darbo ir medžiaga gatava. Tačiau vienas 2014-aisiais aptiktas tarybos sprendimas buvo kitoks. *** Tai buvo niekam neįdomūs rinkiminiai metai. Lietuva rinko prezidentą, o tiksliau – Lietuva rinko Dalią Grybauskaitę antrai garantuotai kadencijai. Bet rinkimai politinę areną sudrebino iki pamatų. Visi sociologai, politologai ir apžvalgininkai neabejojo, kad Grybauskaitė bus perrinkta antrai kadencijai ir tai padarys užtikrintai. Vis tik pirmojo turo rezultatai daugeliui buvo netikėti. Grybauskaitė laimėjo smarkiai lenkdama visus konkurentus ir surinkdama… beveik 46 procentus balsų. Jai tai buvo ne pergalė, o pralaimėjimas. 46 procentai reiškė antrą turą. Antras turas savaime reiškė, kad Grybauskaitė nebėra tokia dominuojanti figūra, kokia buvo per pirmą kadenciją. Tai buvo pažeminimas, o geriausiai tai iliustravo pačios Grybauskaitės elgesys. Suskaičiavus liūto dalį balsų ir paaiškėjus, kad antras turas – akivaizdi neišvengiamybė, ji ilgiausiai prieš kameras nesirodė. Tik apie antrą nakties ji išėjo pasikalbėti su žurnalistais, nesėkmingai maskuodama smarkiai subjurusią nuotaiką. Antrame ture Grybauskaitės laukė socdemas Zigmantas Balčytis – kandidatas ant dviejų kėdžių, tą patį savaitgalį užsitikrinęs šiltą vietą Europos Parlamente ir net nemėginęs slėpti, kad būtent toks ir buvo jo tikslas 2014-ųjų rinkimuose. Rinkimų debatuose Balčytis nepersistengė, aktyvesniu darbu su rinkėjais irgi neužsiėmė. Nebent aktyvesniu darbu laikytum keletą smarkiai išjuoktų reklaminių klipų, kuriuose Balčytis beldžiasi į rinkėjus vaidinančių statistų duris ir prašosi vidun į… darbo pokalbį. Rimtai. Kandidatas į prezidentus rinkėjams prisistato kaip bedarbis ir taip patenka į antrą turą. Taigi kaip niekam neįdomus „bedarbis“ kandidatas, susipakavęs lagaminus keleriems lengviems metams Europos Parlamente, sugebėjo pateikti tokią sensaciją? Mano įsitikinimu, Balčyčio sėkmę lėmė visai ne Balčytis ir tikrai ne socdemų rinkimų kampanija. X faktorius prezidento rinkimuose buvo kitas. Artūras Paulauskas – buvęs generalinis prokuroras ir 90-ųjų mafijos siaubas, buvęs Seimo pirmininkas, laikinai ėjęs ir prezidento pareigas po Pakso apkaltos. Ir… Darbo partijos kandidatas į prezidento postą. Tos pačios Darbo partijos, kuri vos prieš pusantrų metų įklimpo kalinių balsų supirktuvės skandale, nuolat turškėsi juodosios buhalterijos bylos pursluose ir įsitvirtino kaip sinonimas žodžiui „korupcija“. Paulauskas – kad ir ne politinės formos pike – vis dar buvo puikus oratorius. Ir per jį Darbo partija keršijo Grybauskaitei. Už bandymą sugriauti suplanuotą koaliciją po 2012-ųjų rinkimų. Už kandidatų į ministrus egzaminavimą. Už „Laba diena, viso gero“. Už viską. Ir kerštas pavyko. Paulausko rinkimų kampanija buvo savotiškas lūžio momentas Lietuvos politinėje kultūroje. Viešais pasisakymais, agitaciniais klipais televizijose ir visais kitais būdais buvo kalbama ne tiek apie tai, kodėl žmonės turėtų rinkti Darbo partijos kandidatą, kiek apie tai, kodėl jie neturėtų balsuoti už Grybauskaitę. Kampanija buvo itin agresyvi, kaip ir Paulausko pasirodymai debatuose siekiant išvesti Grybauskaitę iš pusiausvyros. Iškraipyta informacija, nuotrupų traukimas iš konteksto, postringavimai apie diktatūrą bei Grybauskaitės ir Lukašenkos panašumus. Tai buvo purviniausia kampanija, kokią buvau matęs. Ir ji pavyko. Paulauskas buvo netoli visiškos sensacijos. Kampanijos pradžioje net pačios Darbo partijos rinkėjų nemėgtas kandidatas užėmė trečią vietą, vos daugiau nei pusantro procentinio punkto nusileisdamas Balčyčiui. Apie antrą turą „darbiečiai“ net nesvajojo. Tiksliau, svajojo – tik ne apie savo kandidatą jame, o apie tai, kad antras turas apskritai įvyks. Ir jų svajonė išsipildė. Nepasiekusi pergalės pirmame ture, Grybauskaitė nebegalėjo mojuoti visuotinio ir neabejotino gyventojų palaikymo korta. Tai pasunkino visus jos politinius manevrus – nuo užkulisinių derybų su socdemais iki „trept kojele“. Ir visa tai nulėmė tuos kelis procentėlius nudaužęs Darbo partijos kandidatas. Į Paulausko rinkimų kampaniją dėmesį atkreipiau artėjant pirmajam turui, kai jau buvo matyti, kad „darbiečių“ kandidatas smarkiai drebina eterį. Televizijos užpiltos kaip reta agresyviais Darbo partijos kandidato klipais. Pagal reklamos apimtį jis žengia koja kojon su Balčyčio kampanija ir gerokai pranašesniu LSDP aparatu. O rinkimų sąskaitoje – skersvėjis. Kovo mėnesį apskaičiuota televizijose rodytų Paulausko reklamų vertė siekė daugiau nei 700 tūkst. litų (arba 200 tūkst. eurų). O rinkiminėje sąskaitoje – vos keliolika tūkstančių. Darbo partijos atstovai tuomet ramino: bus tų pinigų. Ir tikrai – buvo. Nepaisant neseniai uždraustos verslo paramos partijoms ir kampanijoms, Paulausko kampanijai surinkta įspūdinga suma: 450 tūkst. „senų pinigų“ įmetė pati Darbo partija, o beveik antra tiek – fiziniai asmenys, tarp kurių dominavo „darbiečių“ elitas. Nuo Konstitucinio Teismo nuskausmintų Jono ir Živiliuko Pinskų iki Seimo narių – visi Paulauskui sumetė bent po keletą tūkstančių. Dosniausias, žinoma, buvo Viktoras Uspaskichas su 20 tūkst. litų auka. Bet buvo viena interesų grupė, kuri dosnumu lenkė net Viktorą. Grybauskaitė rinkimus laimėjo užtikrintai, bet tik antrame ture, dėl Paulausko performansų ir didelių į jo kampaniją įmerktų pinigų praradusi didelę dalį politinio svorio. Taip iki tol dominavusią ir vienvaldę politinio lauko lyderę ant žemės nuleido rimtu konkurentu nelaikytas kandidatas, kampanijoje Grybauskaitę lyginęs su Lukašenka. Ir finansuojamas… su Lukašenka susijusiais pinigais. Tik niekas to nesuprato. *** Po netikėtai intensyvaus rinkimų laikotarpio atėjo tai, ką žurnalistikoje esame įpratę vadinti agurkų sezonu. Vasara – laikas, kai politikai atostogauja, nėra jokių rimtesnių įvykių, o žurnalistams vis tiek reikia apie kažką rašyti. Taip ir atsiranda kasmetinių straipsnių apie kaip niekad sunkias Palangos verslininkų vasaras. Nekenčiu agurkų sezono. Dirbti vis tiek reikia, taigi krapštaisi prie kažko ir vis tiek kepi naujienas, kurių skaitomumas neišvengiamai bus pakastas Lietuvos ir užsienio kurortų pliažuose. Norisi toliau rašyti apie politiką, nes jeigu pjausi grybą – garantuotai papildysi rašytojų apie Palangos verslininkų vasarą gretas. Bet politikoje niekas nevyksta! Tiksliau, beveik niekas. Vilniaus tarybos posėdžiai vyko ir agurkų sezono įkarštyje – tik rugpjūtį posėdžių nebuvo numatyta. Aš išgelbėtas! Nėriau į darbotvarkes ir ieškojau preteksto užsiimti bet kuo, išskyrus sezonines temas. Ir sekėsi visai neblogai. O geriausias radinys į rankas įkrito atsivertus paskutinio tos vasaros posėdžio darbotvarkę. DĖL TAIKOS SUTARTIES PATVIRTINIMO. Tik šiais keliais žodžiais darbotvarkėje aprašytas klausimas Nr. 7. Nuobodžiai skamba? Velniškai! Bet taikos sutartys – ne toks ir dažnas reiškinys Vilniaus taryboje. Taigi atsiverčiau susijusius dokumentus. Kažkokia UAB „Šiaurės miestelis“, nieko nesakantis UAB „VIPC Vilnius“ pavadinimas, kažkokie ketinimų protokolai… Skaitau tarybai teikiamą taikos sutarties projektą, ir kuo daugiau skaitau, tuo mažiau suprantu. Minimas kažkoks adresas, V. Mykolaičio-Putino g. 5. Nieko nesako. Bet atkakliai skrolinu toliau genamas smalsumo ir baimės, kad neradus ko nors tikrai įdomaus teks imtis agurkų. Galų gale – vienas sakinys, kuriame pagaliau atpažįstu kažką, ką galiu identifikuoti: 2013-02-26 UAB „Start Vilnius“ ir UAB „VIPC Vilnius“ pasirašė ketinimų protokolą, 2013-03-15 susitarimą Nr. 1 „Dėl 2013 m. vasario 26 d. Ketinimų protokolo pakeitimo, dėl ketinimo perleisti Uždarosios akcinės bendrovės „Start Vilnius“ nuosavybėn Profesinių sąjungų rūmus“. Taip, čia tiksli teksto kopija. Tikras biurokratinio meno šedevras – apie ketinimų protokolą dėl ketinimų protokolo keitimo ketinant kažką ketinti. Nesupratau to sakinio reikšmės, ir dabar nelabai suprantu. Be