Ar mokykloje pertrauka dar atlieka savo paskirtį ?

delfi.lt · Feb 19, 2026 · Collected from GDELT

Full Article

Tačiau prieš vertinant ar kritikuojant, norisi pakviesti į daug paprastesnę diskusiją: Kam apskritai skirta pertrauka?Poilsiui? Judėjimui? Bendravimui? Laikui atsigauti po pamokos?Ir ar ši paskirtis šiandien dar įgyvendinama? Telefonas per pertrauką: kodėl jis neatneša poilsio? Iš šalies gali atrodyti, kad vaikas pertraukos metu atsipalaiduoja: ramiai sėdi, kažką žiūri ar žaidžia. Tačiau psichologinė realybė kitokia. Nors gali pasirodyti, kad didžiausią protinį krūvį vaikas patiria pamokose, ypač matematikos ar chemijos, tačiau pamokų metu smegenys dirba nuosekliai, kryptingai ir gana stabiliai. Informacija ateina struktūruotai, tempas nuspėjamas, o dėmesio apkrova yra pastovi. Tai reikalauja pastangų, tačiau ta apkrova yra aiški ir prognozuojama. O per pertrauką, kai vaikas įsijungia telefoną, apkrova paradoksaliai išauga. Naršymas, socialiniai tinklai, žaidimai, trumpi vaizdo įrašai sukelia dažnus dėmesio šuolius. Smegenys ne ilsisi, o perkraunamos trumpais, intensyviais impulsais, kurie energiją eikvoja kur kas sparčiau nei per pamoką. Todėl protinis nuovargis po telefono nėra mažesnis – dažnai jis būna didesnis, nes dopamino pliūpsniai nuo kiekvieno vaizdo ar žaidimo nuolat pažadina smegenis ir neleidžia joms ilsėtis. Metaforiškai tai palyginčiau su automobilio vairavimu, kai mokytis pamokoje yra tarsi važiuoti ramiu, tiesiu keliu – stabiliai, nuspėjamai, savo ritmu. O telefonas per pertrauką dažnai primena kelionę dideliu greičiu per staigius posūkius ir kalnelius. Kaip ir vairuojant tokiu keliu, po intensyvios atkarpos sunku iškart grįžti į ramų važiavimą – tam reikia laiko ir pastangų. Taip ir vaikui – po tokios „pertraukos“ protui reikia laiko nusileisti į ramesnį režimą, kad jis vėl galėtų susitelkti į pamoką. Dėl to mokytojai ir tėvai dažnai pastebi gana aiškius požymius: vaikui sunku įsijungti į pamoką, jo protas ilgiau „atsibudinėja“, tampa dirglesnis, sunkiau koncentruoja dėmesį, dažniau daro neapdairių klaidų. Kartais atrodo, kad vaikas girdi, bet nepriima informacijos – dėmesys tarsi slysta paviršiumi. Tokie vaikai dažniau stokoja įsitraukimo, jiems sunkiau grįžti į ritmą po pertraukos, o pati pamokos pradžia tampa sudėtingiausia pamokos dalimi. Ką rodo tyrimai ir ką pastebi tėvai? Tyrimai Lietuvoje ir užsienyje rodo tą pačią kryptį: dažnas telefono naudojimas mokyklos metu siejasi su prastesniu susikaupimu;vaikai sunkiau įsitraukia į veiklas, kurioms reikia pastangų;didėja nerimo, įtampos, socialinio jautrumo lygiai;klasėse, kur ribojamas telefonų naudojimas pertraukų metu, pagerėja emocinis klimatas. Bendraudamas su tėvais dažnai girdžiu tuos pačius nusiskundimus: „Vaikas nenori eiti į mokyklą“, „Jam sunku susikaupti“, „Jis nenori įsitraukti į veiklas“, „Jis visada kažkoks išsiblaškęs“. Pokalbio metu neretai paaiškėja, kad telefonas ir ekranai užima labai didelę vaiko kasdienybės dalį – tiek namuose, tiek mokykloje. Tėvai tai mato, bet dažnai dvejoja, ar tikrai čia slypi problemos šaknys. Šioje vietoje dažnai pasigirsta ir vaikų argumentas: „Visi sėdi telefonuose. Aš nenoriu būti kitoks.“ Norėdami, kad vaikas nesijaustų išskirtas ar „balta varna“, tėvai nusileidžia. Taip telefonas pamažu tampa ne pasirinkimu, o taisykle, o pertraukų metu – automatiniu įpročiu, kuris įsijungia savaime, net tada, kai jis nebepadeda pailsėti. Ką galime padaryti kartu? Mokykla negali būti policija Mokyklos dažnai susiduria su tėvų lūkesčiu, kad jos „sutvarkys“ vaikų elgesį su telefonu – drausmins, atims, sukontroliuos. Tačiau mokykla neturi tam teisinių galių ir tai nėra jos funkcija. Technologijų ribojimas – tėvų atsakomybė, o mokyklos vaidmuo yra kurti struktūrą ir palaikančią aplinką. Todėl reikia sprendimo, kuris būtų aiškus, veiksmingas ir įgyvendinamas realiame gyvenime – taip, kad visiems būtų aišku, kas už ką atsakingas. Trys žingsniai, kuriuos galime atlikti kartu 1. Savivaldybės lygmens sprendimas Aiški, visoms mokykloms vienoda kryptis. Savivaldybė gali įpareigoti mokyklas įrašyti į sutartis, kad telefonų reguliavimas mokyklos metu yra tėvų atsakomybė. Tai užtikrina vienodą tvarką visoms mokykloms ir panaikina ginčą, kas turi nustatyti ribas. Tai taip pat suteikia mokykloms aiškų pagrindą komunikacijai su tėvais ir sumažina konfliktų. 2. Mokyklos vaidmuo Mokyklos funkcija – ne drausti ar konfiskuoti, bet kurti aiškią struktūrą ir palaikančią aplinką: priminti taisykles, nukreipti į sutarties susitarimus, stebėti, kaip vaikai laikosi ribų, ir užtikrinti, kad priežiūros pareiga nebūtų permesta ant pedagogų pečių. Tam labai svarbu, kad pertrauka vaikui turėtų realių alternatyvų, o ne tik „nebūk telefone“. Praktikoje tai gali būti labai paprasti dalykai: erdvės judėjimui: koridoriuose ar kieme leidžiami judrūs žaidimai, trumpas pabuvimas lauke;tylos ar ramybės zonos tiems, kuriems reikia nusiraminti;stalo žaidimai, sporto inventorius, piešimas, konstravimas, skaitymo kampeliai;galimybė tiesiog pabendrauti be struktūros ir ekranų. Tokios alternatyvos leidžia vaikams iš tikrųjų pailsėti, o ne tik pakeisti vieną stimulą kitu. Kai vaikas pertraukos metu turi pasirinkimų, telefonas natūraliai tampa tik vienu iš jų, o ne vieninteliu sprendimu. 3. Tėvų sutartinis įsipareigojimas Į mokyklos sutartį gali būti įtraukta sąlyga, kad tėvai įsipareigoja riboti vaikų telefono naudojimą mokyklos metu, įdiegti tėvų kontrolės priemones ir užtikrinti, kad telefonas nebūtų pagrindinė veikla per pertrauką. Tai aiškiai įtvirtina atsakomybę šeimoje, o mokyklai nebereikia atlikti policijos funkcijos. Praktikoje tai reiškia kelis paprastus, bet veiksmingus dalykus: aiškias namų taisykles, kada ir kam telefonas naudojamas mokyklos dienomis;ekrano laiko ar programėlių ribojimą mokyklos valandomis;susitarimą su vaiku, kad pertraukos skirtos ne ekranams. Svarbiausia, kad ribos būtų ne bausmė, o bendras susitarimas, kuris padeda vaikui mokytis savireguliacijos, o ne kovoti su suaugusiaisiais. Pabaigos mintis Pertrauka yra daugiau nei laikas tarp pamokų. Tai vaikų emocinės sveikatos, socialinių įgūdžių ir savireguliacijos pamatas. Jei ji tampa dar viena intensyvaus stimuliavimo erdve, prarandame tikrąją jos paskirtį. Sugrąžinkime pertrauką vaikams taip, kad telefonas būtų tik vienas iš pasirinkimų, o ne vienintelis. Tai nedidelis pokytis, galintis turėti didelę įtaką vaikų savijautai mokykloje. Nuomonė Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone. „Delfi“ – tarptautinės Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programos sertifikuota žiniasklaidos priemonė. Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją